Kai vasara už lango alsuoja karščiu, o žiemą norisi prisiminti vaikystės skonius, nėra nieko maloniau nei stiklinė tikros, naminės, natūralios giros. Gira – tai ne limonadas, ne soda, ne pramoninis gėrimas iš plastikinės taros. Tai gėrimas su istorija, su charakteriu, su švelniu šnypštimu, kuris primena šventes kaime, močiutės skrynią su ruginės duonos kepalu ir seną molinį ąsotį, kur burbuliavo gintarinis skystis. Tai gėrimas, kurį reikia ne tik pagaminti – jį reikia perprasti, suprasti, pamilti ir pagarbiai prižiūrėti.
Pati duona – giros esmė ir kvapo pagrindas
Gera gira prasideda nuo geros duonos. Tikra duona – tai natūrali, rūgšti, rauginta ruginė duona be pridėtinių priedų, be kvapiųjų medžiagų ar saldiklių. Kuo duona natūralesnė, tuo gira bus autentiškesnė. Geriausiai tinka tamsi, šiek tiek apdegusi riekė – ta, kurią močiutė nupjaudavo paskutinę nuo kepalo galo. Duona turėtų būti bent dieną padžiūvusi – taip lengviau iš jos ištraukti kvapą ir skonį.
Svarbiausias momentas – duoną reikia paskrudinti. Tai daroma orkaitėje ar sausoje keptuvėje, kol duona tampa sodriai ruda, bet dar neanglėta. Jei paskrudinsite per daug – gira taps karti, jei per mažai – neatsiskleis gilus, dūminis aromatas.
Vanduo – šaltinis, kuris sujungia viską
Vanduo turi būti švarus, šaltinio ar bent jau filtruotas. Gamybai naudojamas šiltas, bet ne verdantis vanduo – apie 70–80 laipsnių temperatūros. Per karštas vanduo sunaikins natūralią fermentaciją ir pridėtą mielių gyvybingumą.
Cukrus – ne saldumui, o gyvybei
Cukrus į girą dedamas ne tam, kad ji būtų saldi, o tam, kad prasidėtų fermentacija. Mielėms reikia maisto – ir tai yra cukrus. Kuo daugiau cukraus – tuo gira bus stipresnė, gal net šiek tiek apsvaiginanti. Jei norite švelnesnės giros – naudokite mažiau cukraus, jei norite gyvesnės – dosniau. Rekomenduojama naudoti rudąjį cukrų – jis ne tik maistingesnis, bet ir suteikia švelnų karamelinį atspalvį.
Raiškus raugas – girai reikia gyvybės
Klasikinėje giros gamyboje naudojamas arba šviežias mielių gabalėlis, arba dar geriau – natūralus duonos raugas, kuris liko nuo kepimo. Raugas girai suteikia gilų, autentišką kvapą, o kartu ir fermentaciją. Jei naudojate sausas mieles, naudokite jų labai mažai – vos žiupsnelį, kad gėrimas neįgautų „duonos kepimo“ kvapo, bet švelniai paspartintų burbuliukų susidarymą.
Razinos – tradicinė gyvybės kibirkštis
Naminėje giroje razinos dedamos ne dėl grožio. Jos – tarsi mažos mielių kolonijos, kurios prisideda prie fermentacijos. Be to, jos duoda subtilų natūralų saldumą, kuris atsiskleidžia tik brandinimo metu. Svarbiausia – razinos turi būti nesieražuotos, be chemikalų. Geriausia naudoti tamsias, stambias, natūralias razinas.
Pats procesas – kantrybės išbandymas ir magijos menas
Kai viskas paruošta – skrudinta duona, pašildytas vanduo, ištirpintas cukrus, pasiruoštos razinos – prasideda gamyba. Į didelį stiklinį ar emaliuotą indą sudedama paskrudinta duona, užpilama šiltu vandeniu, įdedamas cukrus, mielės arba raugas, įberiamos razinos. Indas uždengiamas linu ar storu rankšluosčiu ir paliekamas šiltoje, bet nuo tiesioginės saulės apsaugotoje vietoje 12–24 valandoms.
Per tą laiką skystis pradeda švelniai putoti – tai ženklas, kad fermentacija prasidėjo. Kuo ilgiau laikysite, tuo gira bus stipresnė, bet svarbu nepersistengti – jei laikysite per ilgai, gira taps perrūgusi.
Kai gira jau „išvaikščiota“, ją reikia perkošti per tankų sietelį arba kelis sluoksnius marlės, kad neliktų duonos trupinių ar mielių likučių. Skystis supilstomas į butelius, į kiekvieną galima įmesti po vieną raziną – tai bus natūralus „barometras“, kai pakils į viršų – gira jau prisigėrė gyvybės.
Brandinimas – paskutinis žingsnis į tobulą gaivą
Buteliai su gira laikomi šaltai – geriausia šaldytuve arba vėsioje patalpoje. Po 1–2 dienų gira tampa paruošta vartojimui. Ji švelniai putoja, turi malonų rūgštelės skonį, natūralų duonos kvapą, o kiekvienas gurkšnis – lyg iš vaikystės.
Skonis, kuris sugrąžina laiką
Ši gira puikiai tinka karštą dieną vietoje limonado, prie cepelinų ar šaltibarščių, o gal net kaip švelnus fermentuotas gėrimas vakare, kai norisi kažko lengvo, bet tikro. Ji ne tik malšina troškulį, bet ir gerina virškinimą, turi probiotinių savybių, o svarbiausia – nesuteikia jokios cheminės apkrovos organizmui.
Gaminant giros reikia širdies, kantrybės ir pagarbos tradicijoms. Kiekvienas žingsnis – tai prisilietimas prie to, ką kūrė mūsų protėviai: paprastai, iš to, ką turėjo, bet nepaprastai skaniai. Naminė duonos gira – tai ne gėrimas, tai istorija stiklinėje.